Humanitarinis atsakas yra sveikas vandenyno atsakas

Veiksmai siekiant kovoti su klimato kaita ir neteisėtas Rusijos užkariavimo karas prieš Ukrainą

Su siaubu stebime, kaip Rusijos karinė invazija į Ukrainą daro sumaištį jos žmonėms. Rašome sprendimus priimantiems asmenims reikalaudami imtis veiksmų. Aukojame pagrindiniams perkeltųjų ir apgultųjų žmonių poreikiams patenkinti. Mes darome viską, kad išreikštume savo paramą ir susirūpinimą tais, kurių artimieji negali lengvai pabėgti nuo karo. Tikimės, kad nesmurtinės, teisinės priemonės, kuriomis reaguoja pasaulio lyderiai, darys pakankamai spaudimo, kad Rusija pamatytų savo kelių klaidą. Ir mes turime pagalvoti, ką tai reiškia jėgų pusiausvyrai, teisingumo apsaugai ir mūsų planetos sveikatos ateičiai. 

Ukraina yra pakrantės valstybė, turinti apie 2,700 mylių pakrantės linijos, besitęsiančios nuo Azovo jūros palei Juodąją jūrą iki Dunojaus deltos prie Rumunijos sienos. Per šalį į jūrą teka upių baseinų ir upelių tinklas. Jūros lygio kilimas ir pakrančių erozija keičia pakrantę – Juodosios jūros lygio kilimo ir padidėjusio gėlo vandens srauto derinys dėl kintančių kritulių ir žemės nusėdimo. 2021 m. atliktas mokslinis tyrimas, kuriam vadovavo Barış Salihoğlu, Artimųjų Rytų technikos universiteto Jūrų mokslų instituto direktorius, pranešė, kad Juodosios jūros jūrinei gyvybei gresia nepataisoma žala dėl visuotinio atšilimo. Kaip ir likusį regioną, juos laiko priklausomybė nuo iškastinio kuro, sukeliančio šias problemas.

Unikali Ukrainos geografinė padėtis reiškia, kad joje driekiasi naftos ir gamtinių dujų vamzdynų tinklas. Šiuose „tranzitiniuose“ dujotiekiuose tiekiamas iškastinis kuras, deginamas elektros energijai gaminti ir kitiems Europos šalių energijos poreikiams tenkinti. Tie dujotiekiai taip pat pasirodė esąs ypač pažeidžiamas energijos šaltinis Rusijai įsiveržus į Ukrainą.

Pasaulis pasmerkė karą kaip neteisėtą 

1928 m. pasaulis sutiko užbaigti užkariavimo karus per Paryžiaus taikos paktą. Šis tarptautinis teisinis susitarimas uždraudė užpulti kitą šalį siekiant užkariauti. Tai yra pagrindas bet kurios suverenios tautos savigynai ir kitoms šalims ginti įsiveržusiųjų, pavyzdžiui, kai Hitleris pradėjo savo pastangas užvaldyti kitas šalis ir išplėsti Vokietiją. Taip pat dėl ​​šios priežasties šios šalys buvo apibūdintos ne kaip Vokietija, o kaip „okupuota Prancūzija“ ir „okupuota Danija“. Ši sąvoka netgi apėmė „okupuotą Japoniją“, o JAV ją laikinai valdė po karo. Šis tarptautinis teisinis susitarimas turėtų užtikrinti, kad kitos valstybės NEPRIPAŽINUS Rusijos suvereniteto Ukrainoje, taigi pripažintų Ukrainą kaip okupuotą šalį, o ne kaip Rusijos dalį. 

Visi tarptautinių santykių iššūkiai gali būti ir turi būti sprendžiami taikiai, gerbiant tautų suverenitetą ir būtinybę sudaryti abipusiai gerbiamus susitarimus. Ukraina nekėlė grėsmės Rusijos saugumui. Tiesą sakant, Rusijos invazija galėjo padidinti jos pačios pažeidžiamumą. Pradėjęs šį neracionalų ir nepateisinamą karą, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasmerkė Rusiją tarptautiniu mastu pasmerkti kaip parijinę tautą, o jos žmones – finansinę žalą ir izoliaciją, be kitų bėdų. 

Nacionalinės vyriausybės, korporacijos, tarptautinės organizacijos ir kiti subjektai vieningai tiki, kad toks neteisėtas karas reikalauja atsako. Retoje nepaprastojoje sesijoje, kurią sušaukė JT Saugumo Taryba, kovo 2 d^nd, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja nubalsavo už tai, kad Rusija pasmerktų šią invaziją. Rezoliucijai pritarė 141 iš 193 asamblėjos narių (prieš buvo tik 5), ir ji priimta. Šis veiksmas yra dalis sankcijų, boikotų ir kitų veiksmų, skirtų nubausti Rusiją už pasaulinio saugumo griovimą ir tarptautinės teisės nepaisymą. Darydami tai, ką galime, ir apgailestaudami dėl to, ko negalime, taip pat galime pašalinti pagrindines konflikto priežastis.

Karas susijęs su nafta

Pagal Harvardo Kenedžio mokykla25–50 % karų nuo 1973 m. buvo susiję su nafta kaip priežastiniu mechanizmu. Kitaip tariant, nafta yra pagrindinė karo priežastis. Jokia kita prekė net neprilygsta.

Iš dalies Rusijos invazija yra dar vienas karas dėl iškastinio kuro. Jis skirtas vamzdynų, einančių per Ukrainą, kontrolei. Rusijos naftos tiekimas ir pardavimas Vakarų Europai ir kt. remia Rusijos karinį biudžetą. Vakarų Europa iš Rusijos gauna apie 40% gamtinių dujų ir 25% naftos. Taigi karas taip pat susijęs su V. Putino lūkesčiais, kad Rusijos naftos ir dujų srautas į Vakarų Europą sulėtintų atsaką į Rusijos karinių pajėgų stiprinimą Ukrainos pasienyje. Ir galbūt net užkirto kelią kerštui po invazijos. Nė viena tauta ir kelios korporacijos nenorėjo rizikuoti Putino pykčiu dėl šios energetinės priklausomybės. Ir, žinoma, Putinas pasielgė, kol naftos kainos buvo aukštos dėl sezoninės paklausos ir santykinio trūkumo.

Įdomu, bet nenuostabu, kad tos sankcijos, apie kurias skaitote – skirtos izoliuoti Rusiją kaip parijojišką valstybę – visos neapmokestinamos energijos pardavimu, kad Vakarų Europa galėtų tęsti veiklą kaip įprasta, nepaisant žalos Ukrainos žmonėms. BBC praneša, kad daugelis nusprendė atsisakyti Rusijos naftos ir dujų siuntų. Tai teigiamas ženklas, kad žmonės nori priimti tokius sprendimus, kai jaučiasi esą teisingi.

Tai dar viena priežastis, dėl kurios reikia spręsti žmogaus sukeltus klimato sutrikimus

Klimato kaitos problemos sprendimo būtinumas yra tiesiogiai susijęs su būtinybe užkirsti kelią karui ir spręsti žmonių konfliktus derybomis ir susitarimu sumažinant žinomas karo priežastis, pvz., priklausomybę nuo iškastinio kuro.

Praėjus vos kelioms dienoms po Rusijos invazijos, naujas IPCC ataskaita aiškiai parodė, kad klimato kaita jau daug blogesnė, nei manėme. Ir greitai ateina papildomos pasekmės. Humanitarinės išlaidos jau matuojamos milijonais nukentėjusių gyvybių, ir šis skaičius auga eksponentiškai. Tai kitoks mūšis, skirtas pasiruošti pasekmėms ir apriboti klimato kaitos priežastis. Tačiau tai taip pat svarbu siekiant sumažinti konfliktus, kurie tik padidins žmogiškąsias išlaidas.

Gana visuotinai sutariama, kad žmonija turi sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, kad pasiektų 1.5 °C ribą dėl visuotinio atšilimo. Tam reikia neprilygstamų investicijų į teisingą perėjimą prie mažai anglies dioksido išskiriančių (atsinaujinančių) energijos šaltinių. Tai reiškia, kad būtina, kad nauji naftos ir dujų projektai nebūtų patvirtinti. Esama gamyba turi būti gerokai sumažinta. Tai reiškia, kad turime nukreipti mokesčių subsidijas nuo iškastinio kuro į vėjo, saulės ir kitą švarią energiją. 

Galbūt neišvengiamai invazija į Ukrainą padidino pasaulines naftos ir dujų kainas (taigi ir benzino bei dyzelino kainas). Tai pasaulinis santykinai nedidelio masto konflikto poveikis, kurį būtų galima sumažinti, jei būtų atsisakyta iškastinio kuro. Žinoma, JAV naftos interesai ciniškai paskatino daugiau gręžti vardan „JAV energetinės nepriklausomybės“, nepaisant to, kad JAV yra grynoji naftos eksportuotoja ir galėtų tapti dar nepriklausoma, paspartindama ir taip augančią atsinaujinančių išteklių pramonę. 

Daugelis institucinių ir individualių investuotojų siekė visiškai atsisakyti savo portfelių iš angliavandenilių bendrovių ir reikalauja, kad visos jų portfeliuose esančios bendrovės atskleistų savo išmetamų teršalų kiekį ir pateiktų aiškų planą, kaip pasiekti, kad išmetamųjų teršalų kiekis būtų nulinis. Tiems, kurie nesiparduoda, nuolatinės investicijos į naftos ir dujų sektoriaus plėtrą tikrai neatitinka 2016 m. Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos ir ilgalaikio jų investicijų gyvybingumo. Ir pagreitis atsilieka nuo nulio įvarčių.

Tikimasi, kad atsinaujinančios energijos, elektrinių transporto priemonių ir susijusių technologijų plėtra sumažins naftos ir dujų paklausą. Iš tiesų, išlaidos, susijusios su atsinaujinančios energijos technologijomis, jau yra mažesnės nei naudojant iškastinį kurą pagamintą energiją, nors iškastinio kuro pramonė gauna daug daugiau mokesčių subsidijų. Taip pat svarbu, kad vėjo ir saulės energijos parkai, ypač kai juos palaiko individualūs saulės energijos įrenginiai namuose, prekybos centruose ir kituose pastatuose, yra daug mažiau pažeidžiami dėl masinių trikdžių dėl oro ar karo. Jei, kaip tikimės, saulės ir vėjo energija dar dešimtmetį ir toliau laikysis sparčiai didėjančių jų naudojimo tendencijų, beveik nulinės emisijos energijos sistema galėtų būti sukurta per 25 metus šalyse, kurios dabar yra vienos didžiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetėjų.

Esmė

Būtinas perėjimas nuo iškastinio kuro prie švarios energijos bus trikdantis. Ypač jei išnaudojame šį laiko momentą, kad jį paspartintume. Tačiau jis niekada nebus toks žalingas ar destruktyvus kaip karas. 

Kai rašau, Ukrainos pakrantė yra apgulta. Kaip tik šiandien du krovininiai laivai patyrė sprogimus ir nuskendo nusinešdami žmonių gyvybes. Žvejybai ir pakrančių bendruomenėms dar labiau pakenks kuras, nutekėjęs iš laivų, kol jie bus išgelbėti. Ir kas žino, kas iš raketų sunaikintų objektų patenka į Ukrainos vandens kelius, taigi ir į mūsų pasaulinį vandenyną? Tos grėsmės vandenynui yra tiesioginės. Perteklinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos pasekmės kelia daug didesnę grėsmę. Tokią, kurią jau sutiko spręsti beveik visos tautos, o dabar turi vykdyti tuos įsipareigojimus.

Humanitarinė krizė toli gražu nesibaigė. O kaip baigsis šis nelegalaus Rusijos karo etapas, žinoti neįmanoma. Vis dėlto galime nuspręsti, čia ir dabar, pasauliniu mastu įsipareigoti nutraukti savo priklausomybę nuo iškastinio kuro. Priklausomybė, kuri yra viena pagrindinių šio karo priežasčių. 
Autokratijos negamina paskirstytos energijos – saulės baterijų, baterijų, vėjo turbinų ar sintezės. Jie priklauso nuo naftos ir dujų. Autokratinės vyriausybės nepripažįsta energetinės nepriklausomybės per atsinaujinančius energijos šaltinius, nes tokia paskirstyta energija didina nuosavybę ir mažina turto koncentraciją. Investicijos į klimato kaitos problemą taip pat reiškia, kad demokratijos gali nugalėti autokratijas.